Šiuolaikinė liaudies tapyba ir popieriaus karpiniai

užima reikšmingą vietą Lietuvos tautodailės kontekste. Savamoksliai liaudies meistrai - skirtingo amžiaus, išsilavinimo, labai įvairių profesijų menininkai. Juos visus sieja vienas troškimas: kurti. Meninė kūryba jiems teikia nepaprastai stiprų emocinį išgyvenimą. Šis mėgstamiausias užsiėmimas leidžia atverti savo dvasinį pasaulį, išreikšti patirtus įspūdžius, parodyti savo jautrumą gamtos grožiui, atskleisti buities ir kasdienio gyvenimo vaizdus. Darbuose atsispindi autoriaus talentas, jo meniniai sugebėjimai, suformuotas skonis. Savamokslių dailininkų meninė kalba
išlieka pastovi, nepakitusi per visą jo kūrybos laiką.

     Keturis dešimtmečius Vilniaus ir Utenos regionų liaudies meistrus vienija Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrija ir naujai susikūrusi Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija, kuriai vadovauja pirmininkė Ramutė Kraujalienė. Pagrindiniais uždaviniais laikoma – išsaugoti ir puoselėti Lietuvos tautodailės etnokultūrinį palikimą, skatinti ir garsinti tautodailininkų kūrybą. Vilnius – Lietuvos kultūros ir meno centras. Meistrai turi puikias galimybes domėtis menu, keliauti, lankyti parodas, mokytisdailės studijoje „Paletė”, kuriai vadovauja žinomas tapytojas Rimas Bičiūnas.
    
     Dažniausiai liaudies tapytojų paveiksluose vaizduojamas pasaulis dvelkia ramybe, džiugia nuotaika. Kūriniuose matome darbo scenas, liaudies šventes, istorines kompozicijas, etnografinius kaimo vaizdus, gamtos motyvus. Paprasta kompozicija, primityvus, sąlygiškas piešinys, ryškios spalvos sukuria darnios ir vientisos meninės visumos vaizdą. Kai kurių menininkų darbuose atsispindi lietuvių bei pasaulio profesionalios dailės įtaka.
 

    
     Viena ryškiausių primityvių menininkių – Monika Bičiūnienė. Jos vaikiškai naivūs ir spalvingi paveikslai išsiskiria plastinio vaizdo individualumu, liaudiška dvasia. Darbe „Sodyba prie Nemunėlio” matome trobą su baltom langinėm, aplink žydi raudonos, mėlynos ir violetinės gėlės, ant tamsiai žalių medžių tupi paukščiai. Kontrastingi spalvų deriniai, apibendrintas ir monumentalus vaizdas žymi Danguolės Raudonikienės natiurmortą „Raudonos gėlės”. Mokytoja Genovaitė Adiklienė linksmoje daugiafigūrėje kompozicijoje „Užgavėnės” vaizduoja tradicinę liaudies šventę. Žiemos peizažo fone deginama Morė, šoka velniai, vaikšto gandras, ruda meška ir ožys, įvairūs persirengėliai su kaukėmis. Tradicinė Kaziuko mugė nutapyta Veronikos Juodagalvytės kompozicijoje, kurioje pilkšvo dangaus plokštumoje iškyla Vilniaus pastatai, priekyje vaizduojamos mažos figūrėlės su verbomis, sukurtas didelės šventės įspūdis. Primityviai, gyva linija, rožine spalva angeliukus, plaukiančius laivelyje komponuoja Aldona Varnienė. Tapytojos Nijolės Dirvianskytės darbai minkšto kontūrinio piešinio, dėmesį patraukia jautriai, švelniai baltai pilkšvos, rausvos spalvų niuansais nutapyta Trakų pilis žiemą, angelas, skrendantis virš apsnigto miesto.
 

P. Lopeta	L. Širvydienė	B. Kuckaitė	V. Guršnienė	S. Žebraitienė	A. Siudikienė

     
      Primityvi realistinė forma, subtilūs žali ir rudi atspalviai, kruopšti tapybos maniera charakteringa vienam gražiausių Petro Lopetos peizažų „Ruduo kaime”. Lakoniškas piešinys, nesudėtinga vaizdo struktūra atsispindi patraukliame Laimutės Širvydienės darbe „Gimtadienis”. Daug meilės ir šilumos animalistiniam žanrui skiria Birutė Kuckaitė. Jos pilkos melsvai dryžuotos katės „Šiurpė ir Aksė” – išdidžios ir sutaurintos. Profesionalios lietuviškos tapybos bruožai pastebimi Virginijos Guršnienės kūriniuose. Peizažai „Prie ežero”, „Bažnytkaimis” nutvieksti žalia, geltona, ruda spalvomis, kuriamas šviesą spinduliuojantis bei gyvybingumą skleidžiantis gamtos vaizdas. Realistiniu dekoratyvumu išsiskiria Stanislavos Žebraitienės darbai „Prie Minijos”, „Dzūkijos miškuose”. Tikroviškai, niuansuotomis pilkšvomis, žalsvomis spalvomis medžius, upelį, seną malūną, jūrą tapo Alicija Siudikienė.

Modernistinės tapybos bruožai žymi fantastinę, ekspresyvios formos Valentino Šikšnio kompoziciją „Automobilis su saulės baterija”. Deformuota plastika, netikėtais spalvų deriniais psichologinė nuotaika išreikšta Irenos Valiulienės paveiksluose „Saulėgrąža”, „Šv. Izidorius”.

     Šiuolaikiniai Lietuvos popieriaus karpinių meistrai šalia ištikimybės tradicijoms ieško naujų meninės išraiškos formų. Popieriaus karpinių meno tradicijos puoselėja žymiausios kūrėjos Julija Daniliauskienė ir Nijolė Jurėnienė. Liaudies baldų puošybai būdingi raštai atsiskleidžia monumentaliuose J. Daniliauskienės darbuose. Jos karpiniuose apibendrinta siluetinė linija, prislopintų spalvų akcentais perteikiamas vešlaus augalo motyvas. Medis su vingiuotomis šakomis, žiedeliais, apvestas dekoratyviu rėmu komponuojamas N. Jurėnienės kompozicijose. Menišką ir puošnų gamtos pasaulį perteikia Danutės Aleknienės, Gitos Juškėnienės, Rišardos Kozubovskajos, Virginijos Svigarienės karpiniai. Supaprastinta linija ir forma Vilniaus bažnyčias vaizduoja Laimutė Fedosejeva. Koplytėles ir šventoves, kurias supa varpeliai, lelijų žiedai matome monumentaliuose Odetos Bražėnienės kūriniuose. Precizija ir nepaprastu smulkmeniškumu išsisikiria daugiafigūrės, sudėtingos Klaido Navicko kompozicijos ir Joanos Imbrasienės karpiniai.
 

     Tautodailininkų paveiksluose ir popieriaus karpiniuose išsiskleidžia turtingas liaudies meistrų vidinis pasaulis, atsiveria jų gyvenimo prasmė bei vertė. Tautodailininkų kūryba – tautos meninės kultūros vertybė. Jų darbai eksponuojami užsienyje, respublikinėse parodose, vertingiausi kūriniai saugomi muziejuose.

Menotyrininkė Marija Kuodienė, Lietuvos dailės muziejus
2007-05-07