Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos ir Vilniaus krašto tautodailininkų - meno kūrėjų bendrijos nariai nuoširdžiai sveikina bendramintę,
Utenos krašto liaudies meno puoselėtoją ir tautodailininkų globėją Zitą Mackevičienę jubiliejaus ir garbingo LR Kultūros ministerijos aukščiausiojo apdovanojimo garbės ženklo
,,Nešk savo šviesą ir tikėk" įteikimo proga.
Linkime stiprybės, gražių darbų ir sumanymų ateityje. Mylime, apkabiname.
Dalia SAVICKAITĖ
Vidurvasaris. Geri ūkininkai lanko laukus, pjauna pirmus rugių pėdus, tikrina jų brandą ir ruošiasi pasitikti naują derlių. Tokia diena kasmet būna ir kiekvieno žmogaus metuose, o vadinasi ji – gimtadienis. Tik žmogus kasmet nuima ne vienų konkrečių metų derlių, o visų prieš tai buvusių. Dosniai save dalinančiam žmogui kiekvieni pragyventi metai pripildo širdies aruodus dėmesio, atidos, pagarbos, artimųjų meilės, o iš praėjusių dienų tai grįžta lyg aidas ir atsimušdamas į talpias širdies aruodo sienas nugula ant jau surinktojo ankstesniais metais. Pagal nusistovėjusią tradiciją tas bendrystės turtas kas dešimtmetį kiekvienam Lietuvoje gyvenančiam tampa diena – jubiliejine švente, kuomet norisi dalintis, norisi matyti visus, kurie padėjo tapti ir būti dosniam, kuriems norisi padėkoti ir atsiprašyti už gal ne laiku ir ne taip pasakytą žodį, už tai, kad paguosdami, pasmerkdami, pagirdami ir paskatindami gyvenimo kelyje sutiktieji sukūrė žmogų, kurio širdies aruodai kupini sukaupto bendrystės džiaugsmo derliaus. Tokia diena į Zitos Mackevičienės „ūkį“ atėjo jau šeštą kartą. Kad ji turtinga žmonėmis, kurie džiaugiasi matydami ją, kuriuos nori matyti ji, pačiam liepos vidury (liaudyje dar Prapjovomis vadinama diena) liudijo į šventinio sambūrio vietą vedantis kelias, kuriam viena po kitos riedančios mašinos net neleido atsidusti...
Uteniškis, greičiausiai, nesistebi girdėdamas šios moters pavardę, nes mato ją visuose renginiuose, bet tūlas Utenos regiono gyventojas greičiausiai pasakys tik, kad matė šią ilga kasa galvą padabinusią moterį savo miesto ar kaimelio renginyje, kuriame ji rado laiko pagirti ir jo rankdarbius, nusistebėti ypatingu patiekalo skoniu ir šiaip nepagailėjo pagiriamojo žodžio. Visų kitų rajonų tautodailininkai ir meno mėgėjai su pavydu stebi, kaip ji rūpinasi žmonėmis, kuriuos pati atvežė į kokį renginį pasirodyti: ar sotūs, ar patogu, ar nepavargo, senesnį pati pavedėja ligi suolo, o po pasirodymo išgiria, apkabina, išbučiuoja, palydi iki mašinos, patogiai įkurdina... Lyg dukra, lyg sesuo, lyg mama, o iš tikro – valstybės tarnautoja, kuri, ateidama vadovauti kitiems, tiesiog prisiėmė atsakomybę už jai patikėtų žmonių likimus... ir niekada neužmiršo pareigos valstybei: daugeliui savo krašto žmonių ji gali būti pavyzdžiu, kaip reikia mylėti, globoti, garsinti ne tik gimtąjį rajoną, bet ir visą Aukštaitiją, Lietuvą, kaip galima pačiam būti atsakingu už savo krašto kultūrą, jos ateitį.
Iš kur ta atida šalia esančiam žmogui, meilė Utenos kraštui? Zita Mackevičienė (Eidžiulytė) kilusi iš Utenos r. Kaliekių kaimo Vyžuonų parapijos. Tėveliai buvo tremti. Augusi religingoje šeimoje šias vertybes puoselėja ir savojoje. Baigė Vyžuonų vidurinę mokyklą. Po mokslų dirbo Vilniaus 52-me vaikų darželyje. 1977 m. įstojo į tuometinį Pedagoginį institutą, kurio Gamtos mokslų fakultete studijavo biologiją, per tris metus baigė penkerių metų kursą. Zita juokaudama sako, kad taip mylėjo būsimą vyrą, jog paliko sostinę ir 1978 m. parvyko į Uteną, įsidarbino Utenos miesto lopšelyje – darželyje Nr. 8. 1984 m. dirbti tiflopedagoge buvo pakviesta į sutrikusio regėjimo vaikų lopšelį – darželį „Eglutė“, kuriame išdirbo 12 metų. Jausdama specialiųjų žinių trūkumą, įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą ir per du metus baigė defektologijos specialybę. Ir kasdienoje, ir savo gyvenimo „derliaus“ šventėje ją sveikino ne tik to laiko kolegos, bet ir ugdytiniai, tapę kolegomis... Šiame darbų ir mokslų verpete ji su Rimantu sugebėjo pasauliui dovanoti sūnų Rimantą ir dukrą Rimantę, dabar jau abu mokosi būti seneliais pirmajam vaikaičiui Kajui. Savo gimtadienio šventėje Zita su Rimantu džiaugėsi ir bendro gyvenimo keturiasdešimtmečiu.
Darbas, mokslas, šeima. Gyvenimas pradėjo panašėti į važiavimą žiedine sankryža: vis ratu, vis tie patys kelio ženklai. Kitam ir to būtų buvę per daug, bet neramiai Zitos sielai – ne. Kūrybingas požiūris į darbą, naujų patyrių paieška atvedė Zitą į visuomeninę veiklą. Moteris buvo pastebėta ir 1994 m. išrinkta į Utenos rajono tarybą. 1996 m. Z. Mackevičienė buvo pakviesta dirbti į Utenos savivaldybę, Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja. Buvo laikas, kai svarstė kame specializuotis: turizmo ar kultūrinėje veikloje. Panaikinus Kultūros ir švietimo skyrių tapo Kultūros skyriaus vyr. specialiste (atsakinga už etnokultūrą). Zitai patinka dirbti gerai, perfekcionizmas paskatino studijuoti dar kartą. 2002 m. įstojo į VPU magistratūrą. Ir per vienerius metus baigė Socialinių ir kultūrinių institucijų vadybą, įvykdė edukologijos (kultūros institucijų vadybos šakos) studijų programą. Manote to buvo gana? Pasitikdama savo penkiasdešimtmetį ji dar įgijo andragogo (suaugusiųjų mokytojo) praktiko kompetenciją!
Net ir uteniškiai vargu ar pajėgtų išvardinti, ką ta moteris yra nuveikusi, kad Utena visoje Lietuvoje skambėtų, kaip ypatingai liaudies meną, tradicijas globojantis, puoselėjantis rajonas. Kartu su bendraautoriais yra parengusi ir išleidusi knygas: 2008 m. „Išmokime prasmingai gyventi“, 2009 m. „Vargonininkai ir vargonai Utenos krašte“, 2010 m. „Utenos krašto liaudies meno kūrėjai“, „Žodžiai profesorei”, yra knygos „Nykstantys amatai” bendraautorė, 2013 m. parengė ir sudarė knygas: „Utenos krašto kulinarinis paveldas” ir „Kryždirbys Pranas Kaziūnas”, o 2014 m. kartu su Tauragnų bendruomene vykdė LKT finansuotą projektą „Rytų Aukštaitijos etnografiniai kaimai”. Jo pasėkoje - 2015 m. išleista knyga „Rytų Aukštaitijos etnografinių kaimų slėpiniai”. Z. Mackevičienė – jos sudarytoja. Kad visos šios knygos atsirastų, reikėjo organizuoti ne vieną tikslinę ekspediciją, pakalbinti daugybę informacijos pateikėjų, apibendrinti surinktą informaciją.
Žinias sudėti į knygą – sunku, bet ne taip sudėtinga, kaip įtaigiai skaityti paskaitas įvairaus amžiaus grupių žmonėms. Savo žinias, etnokultūrinę patirtį ji puikiai atskleidė regioniniam suaugusiųjų švietimo informaciniam mokymo centrui parengdama kursų programą „Muziejaus sociokultūrinis statusas bendruomenėje“. Programa skirta specialiųjų poreikių asmenims. Zita - regionų kultūros, etninės veiklos projekto „Etninės kultūros puoselėjimas ir sklaida Rytų Aukštaitijos regione“ ir LR KM nevyriausybinių organizacijų veiklos programų VšĮ „Lakštingalų giraitė“ projekto „Aukštaitijos regiono tradiciniai amatai ir jų perteikimas“ vadovė. Viena iš respublikinio projekto „Optimalus kultūros administravimo modelis savivaldybėse” sumanytoja ir įgyvendintoja.
Lietuvoje gajus paprotys – kas veža, tam krauna. Iš tiesioginių jos pareigų išplaukė ir visuomeninė veikla. Ir jau sunku atskirti, nes jos viena kitą įtakoja, leidžia praplėsti veiklos plotus. Aukštaitijos etnokultūros puoselėtojai ją išrinko Aukštaitijos regiono etninės kultūros globos tarybos pirmininke. Šios neatlygintinai atliekamos pareigos reikšmingos ne vien aukštaičiams, juolab, kad paskutinės kadencijos metu teko koordinuoti Seimo paskelbtų Tarmių ir Etnografinių regionų metų renginius visoje Aukštaitijoje, organizuoti atstovavimą respublikiniuose renginiuose, ruošti renginius savame rajone. Dažnai ją galima sutikti Aukštaitijos NP, kitų savivaldybių renginiuose kaip ekspertę, konsultantę, vertintoją. Zitos Mackevičienės žinios, kompetencija vertinamos labai gerai, nes vieną kadenciją ji buvo LKT projektų atrankos eksperte (ekspertai atrenkami konkurso tvarka iš visos Lietuvos). Jos žinios, patirtis, kompetencija etnokultūros išsaugojimo srityje vertinama asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“ narių tarpe. Ši asociacija jungia Lietuvos savivaldybių kultūros administratorius ir viena iš jos veiklų – ekspertinis darbas, bendradarbiavimas su Kultūros ministerija, sprendžiant esmines kultūros lauko problemas. Su tiesioginėmis pareigomis siejama ir jos veikla Vilniaus Tautodailininkų bendrijoje. Ji – garbės narė, daugkartinė Respublikinės liaudies meno meistrų darbų parodos „Aukso vainikas“, Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ regioninių turų organizatorė ir vertintoja, Aukštaitijos NP produkto ženklo ir Labanoro RP produkto ženklo suteikimo komisijos narė.
Nuo 2003 m. nenuilstančioji Zita yra Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisijos narė, skaitė paskaitas konferencijose, kuriose skirtingais aspektais katalikų bendruomenei bei įvairių konfesijų atstovams buvo pristatytas arkivyskupas, dalyvavo įamžinant jo atminimą Vladimiro centralo memoriale. Daug nuveikė plėtodama kultūrinius ryšius su Ukrainos tautodailininkais. Jos iniciatyva ukrainiečiai buvo supažindinti su Utenos tautodailininkais. Vėliau lietuvaičiai buvo pakviesti eksponuoti savo darbus Lvovo Religijų istorijos muziejuje. Tokios išvykos, kuomet vietos meistrai gali eksponuoti savo darbus užsienyje, ne tik didina rajono prestižą, bet ir suteikia stimulą kūrėjams.
Išskirtinis jos bruožas – savanoriška pagalba visiems, kuriems trūksta žinių pradedant užsiiminėti tautodaile, organizuojant jos parodas ne tik visame Utenos apskrities regione, bet ir visoje Aukštaitijoje. Ji negaili laiko nei teikdama asmenines konsultacijas, nei savanoriškai ir neatlygintinai skaitydama paskaitas, dalydamasi patirtimi su visais tautodailės plėtra suinteresuotais: tiek menininkais, tiek verslo žmonėmis, parodų kuratoriais ir pan. Ji visada randa laiko konsultuoti mokytojus, kurie ruošia mokinius dalyvavimui tautodailės parodose, bei suaugusiuosius, aiškindama liaudies meno ypatumus.
Z. Mackevičienės socialinės atsakomybės jausmas terpę išsiskleisti randa tarptautinio „Lions“ klubo veikloje bei atliekant šv. Kazimiero ordino vicekanclerės, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Utenos filialo pirmininkės pareigas. Jai suteiktas šv. Kazimiero ordino Utenos apskrities Komtūrės, nuo 2006 m. - Šv. Kazimiero ordino damos vardas. Zita – viena projekto „Kalinių integracija“ kūrėjų ir realizuotojų. Jo pasėkoje Utenoje prie Kristaus Žengimo į Dangų parapijos atidaryti namai grįžusiems iš kalinimo įstaigų. Nuo 2009 m. Z.Mackevičienė koordinuoja Lietuvos paramos fondo „Maisto bankas“ akcijas ir veiklą Utenos r., yra išrinkta Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos pastoracinės tarybos nare.
Z.Mackevičienė savo kaip gamtininkės kompetencijas realizavo įkuriant ir globojant tarpmokyklinį gamtosauginį klubą „Viola”. Zita įkūrė pirmąjį Lietuvoje ekologinį taką „Spygliukas“, kurio stotelės savo vertės nepraranda ištisus tris dešimtmečius, juose rado vietos ir etnokultūriniams akcentams, kuriuos patys mažiausi darželių lankytojai atranda gražiu vaikystės laikotarpiu.
Sakoma, kad mūsų laikmečiu brangiausia prekė – idėjos. O jei dar žmogus sugeba pats jas įgyvendinti tai – neįkainojamas darbuotojas. Z. Mackevičienė – pilna naujų idėjų bei sumanymų. Jos veikla tiek atliekant tiesiogines pareigas, tiek visuomeniniame sektoriuje papildo viena kitą, yra kūrybiška, kokybiška, sektina, atimanti gausybę asmeninio gyvenimo valandų. Šis uraganas ir yra Zitos gyvenimas, jame asmeniška viskas, ką ji daro. Jos veikla - pasiaukojančios, atsakingai vykdomos atsakomybės etalonas neformaliomis kultūros ir meno priemonėmis padedanti žmonėms pritapti, išlikti, pasiekti gerovės besikeičiančioje šiandieninėje visuomenėje. Z.Mackevičienės veikla, liudydama neišsenkamas mūsų tautos kultūrines vertybes, yra svarbi ne tik Utenos kraštui, bet ir visai Lietuvai. Tai neliko nepastebėta. Zitos Mackevičienės pastangos įvertintos LR Kultūros, Švietimo ir mokslo, Aplinkos apsaugos ministerijų, Utenos apskrities viršininko, Lietuvos liaudies kultūros centro, reiklaus ir kūrybingo Utenos rajono savivaldybės mero padėkomis. Ji apdovanota Lietuvos sąjūdžio atminimo ženklu „Su Sąjūdžiu - už Lietuvą”, jos darbai įvertinti konkurso „Žmogus ir aplinka” mokslinių ekspertų padėka, Lietuvos Tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos, Utenos A. Jasūdžio teatro, Utenos kolegijos, Utenos rajono neįgaliųjų draugijos vadovų ir kt. padėkomis. Puikų Zitos Mackevičienės įdirbį pastebėjo tiek dvasinės, tiek mokslinės bendruomenės, ji apdovanota VPU rektoriaus, Panevėžio vyskupo JE J. Kaunecko padėkomis. 2015 m. jai įteiktas tarptautinio LIONS klubo sertifikatas už tarnystę žmonėms ( JAV).
Kolegos kultūrininkai, su kuriais ji dirba prie LR KM veikiančioje „Kultūros kolegijos asociacijoje“ (bendravimo su kuriais 20-ąsias metines ji taip pat minėjo savo gimtadienio šventėje), bene geriausiai žino kokia karti yra kultūros reikalų administratoriaus duona savivaldybėje vertybių perkainojimo, ekonominių krizių metu, kiek jautrumo ir atsakomybės, kiek kūrybiškumo, iniciatyvumo, netradicinių problemų sprendimo būdų ir net užsispyrimo reikia ginant kuriančių žmonių interesus ir tuo pačiu suvokiant realias ekonomines galimybes. Asociacijoje susibūrę kolegos iš kitų savivaldybių, vadovaujami kanclerės Vilmos Griškevičienės - reikliausi, kritiškiausi, geriausiai pažįstantys šios veiklos specifiką žmonės. Būtent jie nutarė teikti Z.Mackevičienės kandidatūrą garbingiausiam LR Kultūros ministerijos apdovanojimui - ženklui „Nešk savo šviesą ir tikėk“ - gauti. Į provinciją tokie apdovanojimai atkeliauja ne taip jau dažnai... 2016 06 28 dienos Kultūros ministro įsakyme Nr. ĮV- 591 rašoma, kad sidabro garbės ženklas įteikiamas Z.Mackevičienei „už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, už bendruomeniškumo stiprinimą, už asmeninę atsakomybę kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką“. Garbės ženklo autoriai - juvelyras Titas Simanonis, žymaus Lietuvos juvelyro Kazimiero Simanonio sūnus. Unikalia technologija pagamintos juvelyrinės segės centre - sidabro apskritime reljefinis žirgas pegasas. Apskritimas apjuostas sidabro žiedu, kuriame išgraviruotas užrašas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Iš sidabro žiedo išauga stilizuoti laurai, kurie sudėti keturiomis grupėmis sudaro kvadrato formos kryžių, gulantį ant emalio kvadrato įlenktomis kraštinėmis, kuris įrėmintas sidabro juosta.
Šią gražią šeštojo dešimtmečio Zitos Mackevičienės gyvenimo derliaus nuėmimo dieną LR Kultūros viceministrė Patricija Poderytė tautiniais aukštaitės rūbais pasipuošusią jubiliatę papuošė šiuo nuostabiu ženklu. Tylaus džiaugsmo ašara nuriedėjo Zitos skruostu. Į Utenos rajoną atkeliavo pirmasis toks įvertinimas. Gyvenimas eina tolyn, šventės turi keistą savybę pasibaigti, o Zita gavo dar vienus intensyvios veiklos metus kaip kasdienės duonos riekę... iki kitų Prapjovų...