Žemės švytėjimo ieškant

Gintaro galerijos muziejuje (Šv. Mykolo 12) nuo 2016-12-08 iki 2017-01-05 vyko Eugenijaus Paukštės juodosios keramikos paroda "Žemės švytėjimo ieškant"

Eugenijus Paukštė yra gerai žinomas ne tik tarp kolegų keramikų, bet ir  plačiojoje visuomenėje. Jo vardas siejamas su juodąja keramika, kurią dailininkas puoselėja ir propaguoja jau daugelį metų. 1995 m. įkūręs Juodosios keramikos centrą, jis ėmėsi Lietuvoje atgaivinti šią unikalią meno ir amatų sritį, kuri jau buvo atsidūrusi ant išnykimo ribos. Pakerėtas „juodojo molio“, E. Paukštė iki šiol mielai dalinasi savo kūrybine patirtimi, net įgudusiems profesionalams  suteikia vertingų gamybos ir technologijos žinių. Jo kūrybinėje biografijoje – ne vienas juodosios keramikos pleneras, tarptautiniai simpoziumai, parodos. Dailininkas yra surengęs keliolika personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo daugybėje grupinių parodų įvairiose pasaulio šalyse.

Paroda „ Žemės švytėjimo ieškant “ – išskirtinė savo tema ir sumanymu. Ją inspiravo mintis meninėje kūryboje sujungti juodąją keramiką su gintaru. Abi šios medžiagos turi bendrą vardiklį: tai – iš sakingų spygliuočių išgaunama anglis,  apsprendžianti gintaro susidarymo bei juodosios keramikos gamybos procesus. Įdėjus gintaro į krosnies pakurą, sėkmingai galima užjuodinti gaminį, mineralą paverčiant  nematoma įstabios keramikos dalimi. Žinoma, dailininkas neaukoja autentiško, gamtos sukurto grožio: dirbiniuose gintarą panaudoja grynu sustingusių lašų pavidalu -  lyg saulės atspindį ant suanglėjusios žemės, simbolizuojantį  jos gelmėse slypintį energijos ir šviesos proveržį.

Juodose  keraminėse  formose „įstrigusios“ gintaro inkrustacijos, žybsi kaip reikšmingi akcentai: sutelkia žvilgsnį į esmines kompozicijos detales, praplečia vaizdinių ir simbolikos prasmes. Skaidrus, švyturiuojančios masės gabalėlis kartais iškyla besiskleidžiančio žiedo viršūnėje, žalčio karūnoje, arba „nutupia“ ant indo sienelių  vabzdžio ar  varlytės pavidalu. Dekoratyvinėse lėkštėse šviesi gintaro akis, įkomponuota į saulutės arba  žalčiukų motyvą, tampa visatos centru, amžino švytėjimo simboliu. Kiekvienas darbas diktuoja skirtingą plastinio sprendimo būdą ir keramikas atkakliai jo ieško.

     Gintaras - įnoringa, juvelyrų pamėgta medžiaga, o keramikos dirbiniuose niekada anksčiau nebuvo naudota. Turbūt neatsitiktinai E. Paukštė pasirinko nepramintą kelią: visa jo kūryba balansuoja tarp tradicijos ir individualių ieškojimų. Perpratęs juodosios keramikos specifiką, išstudijavęs jos istoriją, jis neapsiribojo tradicinėmis archajiškų utilitarių indų formomis. Noras kūriniams suteikti platesnę prasmę ir prabilti apie tautinę tapatybę, skatino domėtis baltų mitologija, archeologinių dirbinių motyvais bei simbolika. Dailininko darbuose ėmė dominuoti stilizuoti žalčio, spiralės, pasagos motyvai, kosmologiniai simboliai, atkeliavę iš archeologinių segių arba tiesiog iš dailininko vaizduotės.  Įjungti į bendrą kompozicijos kontekstą, keramikos dirbiniams jie suteikia naujų plastinių savybių, kurios neretai pasireiškia laisvesne formos interpretacija. Tarp E. Paukštės sukurtų darbų - indų, dekoratyvinių vazų, lėkščių, yra nemažai dekoratyvios paskirties skulptūrinių kompozicijų. Pastarąjį žanrą keramikas ypač pamėgo - jame atsiskleidė įgimtas skulptūrinės plastikos ir medžiagiškumo pojūtis, kūrybinės laisvės siekimas. Įkvėpimo dailininkas dažnai semiasi iš gamtos. Jo temperamentui artimas augmenijos vitališkumas, įvairovė,  jį žavi besiskleidžiančios ir augančios gyvybės paslaptis. Asociatyvios dekoratyvinės formos pasižymi ekspresyvia lipdyba ir konstruktyvia logika. Paparčio žiedų, daigų ir kt. kompozicijos, regis, išsirutuliojo iš  pirminių architektūros bei utilitarios keramikos formų, kurios kūrybos eigoje transformavosi  ir gavo naują gyvenimą. Siekdamas galutinio meninio rezultato, E. Paukštė didelį dėmesį skiria kiekvienai dirbinio detalei:  atitinkamai ją apdoroja ir priverčia prabilti. Ypač iškalbingi patyrusio meistro apdoroti juodosios keramikos paviršiai, turtingi retomis faktūromis, primenančiomis tai kalinėtą metalą, tai medžio žievę, tai suskeldėjusios žemės plutą. E. Paukštės kūryba mums primena, kad juodosios keramikos ir gintaro meno tradicijos yra atviros originaliom idėjom ir naujom tendencijom.

Gražina Gurnevičiūtė

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrija
Saskaitos Nr. LT767044060000319703  į.k. 193026218


Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija
Sąskaitos Nr. LT927044060007883669   į.k. 300620716

Vytenio g. 13, Vilnius LT-03112, Lietuva.

Pirmininkė Ramutė Kraujalienė
ramute.kraujaliene(eta)gmail.com

Tel. 2 339 509 Mob. 8 699 36 016